REROUTING
Blogi tekstai ir blogi maršrutai.
Prieš nepilnus metus kankinausi prie kažkokio neva “labai svarbaus ir iš esmės pagridninio” scenarijaus dialogo (manrods tik studentiškas filmas gali turėt dialogą, kuris toks labai labai neįtikimai svarbus, kad “iš esmės pagrindinis”). Man rašant kokį septynioliktą to dialogo juodraštį dviejų dienų bėgyje, kurso vadovas pasiūlė nustot mėgint parašyt gerai. Pamėgint parašyt blogai. Aš, žinoma, iš karto supratusi gudrybę, skeptiškai caktelėjau ir pavarčiau akis, bet, kadangi vis dažniau gyvenime susiduriu su savo neišvengiamu neteisumu, visgi pabandžiau padaryt taip, kaip jis siūlo.
(Kaip jau ir galit nuspėt, “blogoji” rašliava buvo geresnė už visas “geras”.)
Išvirkštinė šios situacijos forma mane laiko sukaustytą jau kelias savaites - galbūt prasidėjęs taisyklingasis, tikslusis kalendorinis ruduo, o gal artėjantys mėnulio užtemimai lėmė tai, jog pėdos nuo svorio, rodosi, kimba prie žemės, miegas sujauktas besikartojančių košmarų, o jau kažką, net ir kokį vargingiausią rašinėlį parašyti rodosi kaip didžiausia užduotis, kurios nepavyks įvykdyti “gerai” - tad nerašau iš viso. Atrodo, jog jau atėjo žiema. Klampoju dideliais ir nervingais žingsniais per nesamas pusnis, lyg ir mėginu kažkur skubėti, nors šiaip gal net nėra kur; kas nors paklausia, kodėl man šiurpsta oda? Nes kūnas sukaustytas kažko, ką žiemą vadintum šalčiu, bet vasarą tokio žodžio nėra, nėra ir atitikmens jam, todėl lieku nieko neatsakiusi. Galiausiai nutariu: šiandien prisėsiu ir ką nors “blogai” parašysiu. (Tad būkite įspėti!)
Prieš kokius ketverius metus buvau pakankamai nevykusiam pasimatyme su smarkiai vyresniu biču ir iš visos tos nuobodybės prisimenu tik vieną kvazinuoširdų dalyką. Bičas pasakojo, kaip jam patinka apgaudinėti google maps’us: šie pasistengia ir nupaišo jam kažkokį maršrutą, o bičas, pavažiavęs juo keletą minučių, sąmoningai nusuka ne į tą pusę. Tai bičas kartoja ir kartoja, kol vargšas google superkompiuteris vis perskaičiuoja ir perskaičiuoja, ir perskaičiuoja vyruko nesąmones į normalų maršrutą, beviltiškai bekartodamas - “rerouting…”, “rerouting…”, “rerouting…”.
Bndau įsivaizduot, kaip tai atrodo.
Keturiasdešimt penkerių garbanotas vyras lėtai vairuoja nedidelį, keistos, tarsi suspaustos formos automobilį. Automobilyje - tyla. Vasara, visi langai atlapoti, gyslotą ranką vyras išmeta pro atvirą automobilio langą. Ją švelniai glosto vėjas, kartais primindamas jausmą, lyg kažkas burna švelniai pūstų orą ant jo rankos. Garsas irgi panašus. Vyriškis niekur neskuba, žvalgosi, vaizdai žadina tingų smalsumą, nors turbūt labiausiai jis norėtų užsimerkti, sukristi į stebinančiai patogią mašinos sėdynę, įsivaizduoti kaip tūkstančiai vėjo burnų atsargiai pučia į jį oro sroveles, galbūt nusnausti, užsimiršti, nieko nekvestionuoti. Jis važiuoja ilgai, apšokdamas pažįstamas gatves, rinkdamasis žvyrkelius, miško takelius, kartkartėmis sustodamas, užsižiūrėdamas į, nors ir visiškai nestebinančius, bet dar niekuomet nematytus peizažus, žmones, istorijas. Stebi juos ilgai, tol, kol galvoje nebėra nei vienos minties, kurią apie juos galėtum pagalvoti.
Po valandos, dviejų ar net visos dienos, išraižęs visus neteisingus kelius, neskubėdamas, vyriškis lėtai, bet užtikrintai atsiranda ten, kur turėjo atsirasti nuo pat pradžių.
—
Galvoju apie šitą bičą, kuris, kad ir bimbinėdamas, vis tiek atvažiavo ten, kur jam reikėjo. Nors viskas logiška (juk navigacija naudojosi), kažkodėl pasidaro keista.
Dar keisčiau pasidaro, kai imu galvoti: o kas, jeigu galiausiai jis nebeatvažiavo ten, kur turėjo?
Kas, jei pakeliui pamatė kažką žymiai geriau?