KORESPONDENCIJA
Meilė yra žalias linoleumas.
Tas, kuris turi keistą, specifinį kvapą, tas, prie kurio baisoka liestis, tas, kuris truputį lipnus,
ir tas,
ant kurio labai minkšta kristi.
Tas linoleumas buvo išklotas vaikų darželio grupėje, kurioje dabar, kaip dieną prisimenu, įvyko mano pirmos sutuoktuvės. O paskui, lygiai taip pat lengvai, įvyko ištuoktuvės. Mudu išskyrė jaunikio tėvai — išsivežė jį gyventi į Angliją. Bet mūsų meilė nesibaigė. Meilė niekada nesibaigia (šią biblijinę tiesą labai tiesiogiai įsikaliau būdama trejų, darželio pokaičio valandomis po kaldra verkdama dėl savo išvykusio mylimojo).
Neseniai makdonalde, netoli manęs ir mano tarškinamo kompiuterio, vidury nakties prisėda keista, ne itin malonų kvapą skleidžianti moteriškė, kuri tyliai kalbasi su savimi. Mėginu įsivaizduoti, kaip ta moteris kažką myli, kaip ta meilė atrodo, jeigu iš viso kažkaip atrodo. Moteriškė mąsliai užsižiūri pro langą ir aš kaipmat susikuriu eilę naratyvų, apie ką šis ilgesingas žvilgsnis gali būti. Svajingi naratyvai užsikerta, kai kažkur po 15 minučių ta pati moteriškė mėgina negrabiai iškraustyti mano ant kėdės nudrėbto palto kišenes.
Bet juk hipokritiška, sakyčiau, net naivoka — kai skaitom visas tas Patti Smith biografijas ir pasakojimus apie jos ir Mapplethorpe’o meilę, tai nemėginam pamatuoti, kiek nevalyvi, su savim kalbantys — arba vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais — apsitorčinę būdavo šitie du įsimylėjėliai šiurpiai spalvingam septyniasdešimtųjų Niujorke. O jų meilė tai tikrai niekad nesibaigė: nei skurde, nei varge, nei Mapplethorpe’o naujai atrasto homoseksualumo prieaušryje. Jų amžininkai šį nenutrūkusį ryšį mėgsta vadinti “tranzicija iš romantinio santykio į dvasinį”.
Man tai panašiau į tiesiog pirmą meilę.
Psichologai turi terminą “flashbulb memories” — kai žmogui pirmą kartą gyvenime nutinka kas nors ypatingai ekstremalaus, jis labai detaliai, itin vaizdžiai ir pasikartojančiai tai atsimena. Dažniausias šiam efektui nupasakoti naudojamas pavyzdys yra rugsėjo vienuoliktosios teroro aktas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Antrasis dažniausias pavyzdys šiam efektui — pirmoji didelė meilė. Jos tiesiog neišeina ištrinti. Ir kai šiuo atveju ištariame “meilė niekada nesibaigia”, tai nenaudojame poetiškos tonacijos frazei pasakyti. Kai kalbame šiame kontekste, tai teiginį “meilė niekada nesibaigia” reikia sakyti per sukąstus dantis, geriausia, tuo pačiu metu smūgiuojant orą iš pykčio.
Pirmoji meilė niekuomet nesibaigia, nes niekuomet ik tolei tavęs niekas nepamato tokioje šviesoje, kaip išrinktasis (-oji). Ir tu, taip pat, dar į nieką nežiūrėjai iš tokio netikėto rakurso, iš tokios unikalios perspektyvos. Kai apie tai kalbu, įsivaizduoju seilėtą šunį, kuris, kažko nesuprasdamas, palenkia galvą į šoną, idant pakeistų matymo kampą — o tuomet nušvinta.
Iš tokio ekstremaliai subjektyvaus matymo kampo visi tavo neadekvatumai, kol kas dar gėdingai slepiami fetišai, nusikaltimai (moraliniai ar juridiniai) — visa tai pirmą kartą gyvenime yra priimama. Kažkas žiūri į tave, tokį žalią, purviną linoleumą ir nenori jo uždengti kilimu.
Dažniausiai, didžios meilės istorijos turi kokį grandiozinį korespondencijos epizodą, kuris vėliau virsta komerciškai pasisekusiu leidiniu; na, pavyzdžiui, Kafka turi “Laiškus Milenai”, Nabokovas “Laiškus Verai”, Camus ir Casares irgi turi savo rinkinį. Aš, drauge su savo pirmąja meile ne-iš-darželio irgi turime trumpą, bet didingą email’ų epistolografijos periodą. Pora metų po skyrybų, tiesa.
išsiųsta: 2021 04 05
kam: A
nuo: G
tema: laiškas
Labas, Aira,
keista pripažinti, bet būna vis tave susapnuoju. Kaip tau sekasi? Girdėjau grįžai iš UK? Gal norėtum kada nors susimatyti?
Linkėjimai,
G
———
išsiųsta: 2021 04 06
kam: G
nuo: A
tema: re:laiškas
Sveikas,
kaip įdomu, kad nusprendei emailą parašyt. Aš irgi būna pasapnuoju tave.
Sekasi neblogai, esu grįžus į Lietuvą. Gal ir galim susibėgimą pasiplanuot, nors nesu tikra, kiek gerai baigtųsi.
Galbūt kažkada vėliau?
Linkėjimai!
Aira
———
išsiųsta: 2021 04 06
kam: A
nuo: G
tema: re:laiškas
Suprantu, viskas gerai. Pasižiūrim.
Prikabinu savo naują telefono numerį, jeigu norėtum kada nors man paskambint.
Aš norėčiau, kad paskambintum.
Linkėjimai!
G
———
Aš niekuomet tuo numeriu nepaskambinau, nors po to dar ne vienerius metus svarsčiau ar nereikėtų ir ką aš jam pasakyčiau.
Gal tai, kad keistai tuščias jausmas aplanko mąstant, ką sakytum žmogui, kuriam norėtum pasakyti lyg ir visai daug, bet lyg ir nieko. Kad pradėtum šnekėti kokias nors nesąmones, kažką siaubingai buitiško ir neįdomaus; arba dar blogiau — kaži kuo apsimetinėtum, daug juoktumeis ir ironizuotum.
Tu taip ir darytum, aš irgi taip daryčiau: pradėčiau vaidinti, burti iš debesų, kaip taisyklė, kokį itin protingą pamąstymą numesčiau, tarškėčiau neužsikirsdama niekam neįdomiais faktais; nors iš tikrųjų, tai norėtųsi tik verkti, nesutinki? Žinau, kad ir tau norėtųsi tik verkti, o man dar išsilupt iš odos, krist ant žemės iš nuovargio, nors dar nieko nepadariau, nieko nepasakiau, bet norėtųsi krist ant žemės ir pasiutusiai vartytis, ir kartoti daug kartų: “Kas čia per nesąmonė, kodėl tai nesibaigia?”
Ir visi, kurie sako, kad baigiasi, manau, jog meluoja, bet jiems, žinoma, nuo to tik geriau. Santykis visad pakeičia tik formą, bendravimo dažnumą bei susitikimo vietas: iš kavinių, kino teatrų, barų, mano namų ar tavo mašinos, dabar netyčia prasilenkiam prekybcentrio parkinge, stotelėj prie tavo namų, vaistinėj prie mano namų, mano ar tavo galvoj, kurio nors sapne.
O kai ilgai neprasilenkiam, dažniausiai mėnesių mėnesiais, būna taip gera!
Tik ar tuomet tau irgi pradeda atrodyti, jog kažką pamiršai? Ir tada niekaip negali prisiminti, nieku gyvu neišeina prisiminti ką, tik jauti kaip dilgčoja kurioje nors galūnėje, pilve, gerklėje, kartais — širdies plote?
Kas nors sakytų, jog šis graudus kutenimas yra fantominis skausmas.
Jeigu kada nors būčiau paskambinusi, turbūt kaip nors taip būčiau pokalbį pradėjusi.
Tuo tarpu žiūriu į su savimi kalbančią moteriškę makdonalde, kuri apsimeta nemėginusi apšvarinti mano palto kišenių.
Žiūriu į ją nepatenkinta ir iš padilbių, tačiau sekundė iki galutinai pasmerkiant veikėją, staiga suvokiu: ji ne šiaip pati sau burbuliuoja, ji kažkam kalba, daro tai kuo raiškiausiai, beveik, kaip kokia tekstą repetuojanti aktorė; moteris nesustoja, akimirkai net užsimerkia. Kažkuriuo momentu suvedu — ji meldžiasi.
Tikriausiai irgi prašo, jog niekada nesibaigtų.
