Café de Flore
Ne apie filmą, o apie sapnus ir veido keitimo operacijas.
Kelias paskutines naktis iš eilės vis sapnuoju įtempčiausius, sudėtingiausius sapnus: padarau kažkokį nusikaltimą - nežinau, kokį. Nejaučiu jokios kaltės, viso labo tik adrenaliną. Žinau tik tiek, jog reikia slėptis, bėgti iš šalies. Šokinėju pro langus, kerpu ir dažau plaukus, viename sapne netgi darausi veido keitimo operaciją. Apie mano nusikaltimą ir ketinimą bėgti visuomet žino tik žmonės, kurių mano gyvenime jau kurį laiką nebėra - jie finansuoja veido keitimo operacijas, parodo tarnybinius išėjimus, įspėja apie nematomus seklius. Žmonės, su kuriais gyvenu, draugauju, dalinuosi kasdienybe, sapne nefigūruoja, geriausiu atveju - jie nežino, kas vyksta, blogiausiu - sapne jų tiesiog nėra.
Išaušta rytas, aš pabundu ir nueinu dirbt į kavinę, kurioje beveik niekuomet nebūnu - ir, tik pamanyk, va, kur jie visi bazuojasi! Visi tie žmonės, su kuriais nebekalbam, nebesidalinam žvilgsniais, kartu nebedirbam ir drauge nebegyvenam - juos visus laiko čia, nejuokauju - paimu ir sutinku visus čia. Štai ir išsisprendė skrandį porą savaičių rakinusi lygtis - vis jaučiau, kad kažką tuoj sutiksiu.
Su kai kuriais nė nesisveikiname, su kitais apsikeičiame žvilgsniais, su dar kitais pokalbis prasideda, bet norisi jį kuo greičiau pabaigti, galiausiai, yra tokių, su kuriais pokalbį norėčiau tęsti, bet žinau, jog tai neįvyks. Yra ir tokių, kuriuos tik jauti praeinant šalia, jaučia ir jie, bet nei vienas neatsisuka, tarp mūsų akimirkai sujuda oras - jis šito susitikimo liudininkas, bet to ir užtenka.
Taip vyksta mažulyčiai prasilenkimo laike ir erdvėje performansai. Aš dažnai sau kartoju, jog tokiose situacijose reikia reaguoti ramiai ir svarbiausia neprisiimti visos atsakomybės už pokalbio sklandumą. Taip pat, po ranka visuomet turėti verbalinių išėjimo strategijų. Pavyzdžiui:
“Supratau, supratau…” (ir tyli, nieko nebesakai)
“Smagu tave pamatyti” (šitas rizikingas, nes pašnekovė/as gali pasiūlyt susimatyt dar, kad jau taip smagu)
“Man skambina” (nu čia jau extra situacijoms, suprantat patys)
Apskritai, aš beveik nieko niekad nesutinku. Nematau žmonių, kurių matyti man nebereikia, kažkas tuo pasirūpina. Man tai patinka, šitaip daug ramiau, be to, laikas nuo laiko gali juos prisiminti tik taip, kaip tau reikia: nusipaišyti gražiausiom spalvom arba, kaip tik, priskirti siaubingo antagonisto vaidmenį (turėti ant ko pykti - sveika, mano manymu). Apie kitus elementariai iš viso pamiršti ir prisiminti, tik kai kažkas pamini, tada sekundei sutrikti, pajusti, kaip atmintis įtemptai braškina klaviatūros mygtukais ir po dar akimirkos išleisti garsą “Aaaaai! Tas, teisingai!”. Žinau, kad žmonės, kurių atmintis prasta, dėl šitų akimirkų dažnai nervinasi. O mano atmintis net stebėtinai gera, tad aš visuomet pasidžiaugiu, kai kokį žmogų nuoširdžiai pamirštu - taip susikuria iliuzija, jog moku atsipalaiduoti.
Bet ši kavinė kažkokia išimtis. Štai dabar jau darau eksperimentą: sėdžiu čia antrą dieną iš eilės, vėl jų begalę sutinku. Mėginu rasti sau paaiškinimą, logiškiausias turbūt tas, jog kavinė Naujamiesty, o Vilnius dabar iš esmės ir yra Naujamiestis (bent jau draugai hipsteriai man taip visad aiškina, kai važiuoju namo į Žirmūnus)? Galiausiai nutariu, jog nėra tikslo mėginti aiškintis, bus daug romantiškiau, jei nežinosiu, kas čia vyksta.
Pokalbis, iš tiesų, dažniausiai net nebūna įdomiausia šio socialinio trupinio dalis - įdomiausias būna tas nepaaiškinamas jausmas, kone spėlionė, kiek labai prieš tave stovintis žmogus pasikeitė - o tiesiai to juk nepaklausi, klausimas per didelis, abstraktus ir veikiausiai per asmeniškas. Kas per metus žmogui patapo tabu, kodėl plaukus nusiskuto, kodėl atrodo nemiegojusi, kodėl taip lakoniškai atsakinėja, kai kažko paklausiu? Tada nė nesusimąsčius pradedu galvoti ir apie save: kodėl po mūsų pažinties nusikirpau plaukus, kodėl tiek daug klausinėju, ar norėčiau galėti paklausti daugiau? Ar tas žmogus jaučia, jog aš pasikeičiau, ar mano veidas jam atrodo kitoks, ar irgi norėtų paklausti to pernelyg didelio, abstraktaus ir per asmeniško klausimo?
O tuomet susitikimas baigiasi.
Kavinė po truputį užsidarinėja, pradedu vėl galvoti apie savo besikartojantį nusikaltimų sapną. Jis kiekvieną kartą nutrūksta įdomiausioj vietoj: kai tik išsisuku nuo visų kliūčių ir turiu pradėti gyventi savo “naująjį” bėglės gyvenimą - nubundu.